/b/ - Apie viską

Pažvelkime į Lenino kilmę ir tautybę. Lenino motina – Marija Izraeljevna Blank [1835 – 1916m.] – žydė. Tėvas Ilja Nikolajevičius Uljanovas [1831 – 1886m.] – kalmukas. Pats Leninas buvo žydo-kalmukas ir rusiško kraujo neturėjo nė lašo. Senelį iš motinos pusės vadino Izraeliu (žydiškai švelniai Srul) Moisevič Blank. [1799 – 1870m.]. Prosenelį iš motinos pusės vadino Moisa Ickovič Blank [1763 – 1852m.].

Moisa Blankas buvo turtingas žydas. Blankai turėjo solidų namą. Blankas vertėsi spiritinių gėrimų ir kitų prekių pardavimu. Išliko žinių, kad jis prekiaudamas sukčiaudavo, dėl to jam buvo iškelta baudžiamoji byla, be to buvo kaltinamas svetimo šieno vagyste, bet realiai nubaustas nebuvo. Matyt padejo kyšiai. Ir 1803m. teismo sprendimu buvo paskelbtas nekaltu. Moisos Blanko biografija buvo nešvari. Jis užsiiminėdavo reketu, šantažu, skųsdavo kaimynus. Verta papasakoti apie vieną moralinio pobūdžio faktą: Moisa Blankas 1816m. kreipėsi i Volynės vyriausiąjį teismą, prašydamas suimti savo brolio Srulio vyriausiąjį sūnų Abelį, kuris lyg tai jį įžeidė ir trenkė antausį. Teisme tas nebuvo įrodyta. Taigi linksma žydų šeimynėlė.

Moisos charakteris buvo bjaurus. Jo charakteryje pradėjo ryškėti tokie bruožai, kaip: nesusilaikymas, žiaurumas, grubumas, nesutaikomumas. Jis buvo skandalistas, nesugyvenantis su aplinkiniais žmonėmis. Moisa Blankas buvo apkaltintas 23 žydų namų padegimu Starokonstantinove [Starokonstantinovą įkūrė kunigaikštis Konstantinas 1561m..] 1808m. spalio 29d. Kad nukreipti nuo savęs įtarimus, jis šiek tiek padegino ir savo namus. Nereikia būti psichologu, kad suprastum, jog tokius poelgius gali daryti tik psichopatas. Jis buvo suimtas metams.
Jo sūnūs Abelis ir Srulis, kad atsikratytų savo žydiškų vardų, Petrograde 1820m. birželio 10 d. apsikrikštija ir tampa pravoslavais. Taip Abelis Moisevičius virsta Dimitrijum Dimitrijevičium, o iš Srulio Moisevičiaus Aleksandras Dimitrijevičius (A. Ariutunovas „ Lenino dosjė be retušavimo“) А. Арутюнов, книга "Досье Ленина без ретуши")

Dar vienas įdomus faktas: Iljos Nikolajevičiaus tėvas Nikolajus Vasiljevičius Uljanovas [1758 – 1836m.], Lenino senelis iš tėvo pusės, vedė savo dukterį Aleksandrą Uljanovą, kuri buvo jaunesnė už jį dvidešimt penkiais metais ir pagimdė jam keturis vaikus- beje paskutini, Ilją Nikolajevičių, būdama 67metų. Ir taip Uljanovų šeimoje buvo kraujomaiša tarp artimiausių giminaičių, ir tai persidavė jam [Leninui] kaip ryškūs psichiniai nukrypimai ir per ankstyvas priešlaikinis nuplikimas. Iš motinos pusės Leninas taip pat gavo visą puokštę psichinių nukrypimų. Daktaras Giunteris Giusse- vokietis šiuolaikinis Lenino ligų tyrinėtojas, nustatė ir jo nevaisingumo priežastį – sifilio ir gonorėjos kokteilį.

Čia norisi nukrypti nuo temos: kraujomaiša nėra šimtaprocentinis faktorius, kad palikuonys gims degradavusiais individais. Istorijoje užfiksuoti tokie atvejai, kai brolis ir sesuo susitikdavo, susituokdavo, gimdydavo ir užaugindavo sveikus vaikus, nieko nežinodami apie savo giminystės ryšius. Blogiausia, kad tokius individus toliau traukia daryti kraujomaišą su savo artimiausiais giminaičiais ir tada gimsta moraliniai ir genetiniai išsigimėliai.

Leniną gydė arseno preparatais ir jodo junginiais- būtent jie taikomi gydyti sifiliui. Rasineje higienoje, kuri pradėjo stipriai vystytis XIX – XX a. aiškiai suformuluotos degradacijos priežastys. Rekomenduojama atskirti nuo sveikosios visuomenės dalies individus, kurie turi šiuos nukrypimus: alkoholizmas, psichiniai nukrypimai, rasių kraujomaiša, giminių kraujomaiša, kriminalinė manija, įgimti kūno defektai. Leninas viso šito turėjo su kaupu. Čia ir žydų-kalmukų kraujomaiša, giminių kraujomaiša iš tėvo pusės- nupliko būdamas 23 metų; nevaisingumas, psichiniai nukrypimai, sifilio pakenktos smegenys. Be to, Leninas laikė save „profesionaliu revoliucionierium“. kas rodė polinkį į kriminalinę maniją.

Sveikatos komisaras N. A. Semaško ištyrė, kad Lenino smegenys mirties akimirką pasidengė „pažaliavusia mase“ (tai parodė skrodimo rezultatai). Kairysis smegenų pusrutulis (atsakingas už logiką) buvo susiraukšlėjęs ir išdžiūvęs, buvo graikiško riešuto dydžio ir kabojo ant siūlelio, nueinančio į sveikąjį smegenų pusrutulį (Vladimiras Soluchinas „Dienos sviesoje“] Владимир Солоухин, "При свете дня")

Idomus „pasaulinio ploriatariato vado“ genialumo bruožas.